Inga klausia:
„Mano dukrytei 2 metukai, nuo 1,7 m atpratinom nuo sauskelnių ir niekada neprisišlapindavo į lovą per pietų miegą. Sūnus gimė, kai jai buvo 1,9 m, pora mėnesių viskas buvo gerai, o dabar pradėjo daryti į lovą. Ir dar sūneliui kandžioja pirštus. Kaip man jai paaiškinti, kad į lova nesisiotų ir broliukui pirštų nekandžiotų? Dar labai gniaužo kumštukus, jei ką nori pasiimti ar iš jos paimti. Ar man ją jau reikia vesti pas psichologą?”
Miela Inga,
sveikinu jus, turite du sveikus vaikučius. Pas psichologą dukrytės vesti kol kas tikrai nereikia. O tai, kad ieškote žinių ir palaikymo tėvystės srityje, tik parodo, kad jūs esate geriausia mama savo vaikams.
Suprantu, palyginus su naujagimiu jūsų dukrytė jums atrodo jau tokia savarankiška ir didelė. Rašote, kad jau išmoko naudotis tualetu/puoduku ir net po pietų miego atsibusdavo „sausa”. Didelis pasiekimas dvejų metų vaikui! Kviečiu prisiminti, kad jai dar tik dveji. Tokio amžiaus vaikams yra normalu šlapintis į lovą. Tai yra normalu net iki penkerių metų (naujausi moksliniai tyrimai nustatė, kad vyresnių nei penkerių metų vaikų šlapinimasis į lovą gali būti ne tik psichologiniu pagrindu, bet ir kaip tam tikrų alergijų požymis). Vaikai, kurie išgyvena tam tikras įtampas ar nerimą būdravimo metu, miegodami atsipalaiduoja, tad sukontroliuoti norą šlapintis kartais būna sudėtinga. O jūsų mažylė šiuo gyvenimo etapu tikrai patiria daugybę dviprasmiškų jausmų – juk namuose atsirado broliukas!
Viena vertus, turbūt ji turėtų džiaugtis, kad turi brolį, nes visi aplinkui tokie laimingi, nori leliuką aplankyti, panešioti, pačiupinėti… Kita vertus, ji greičiausiai yra sumišusi ir pasimetusi. Net jeigu kalbėjotės su ja ir drauge laukėte brolio, vis tiek tai yra didžiausias jos gyvenimo pokytis. Brolis – ne lėlė, nėra kaip ir kur jo grąžinti. Ji dabar iš naujo turi atrasti savo vietą jūsų šeimoje. Tai vadinama pirmagimio nukarūnavimu. Nuo šiol „karalyste”, kaip ir visu kitu, reikės dalintis! Adaptacija prie tokio virsmo vyksta mažiausiai pusę metų. Jei galėtų, jūsų dukrytė tiesiai šviesiai jūsų paklaustų, „Ar aš vis dar reikalinga savo mamai ir tėčiui? Gal aš buvau kuom nors bloga, kad jie nori mane pakeisti? Ar mane myli?” Bet negali, tik jaučia, kad viduje „verda” kasdien vis daugiau jausmų (baimė, pavydas, nesaugumas). Ir priežasčių nerimauti ji tikrai turi apsčiai. Jūsų meilės, kantrybės bei supratimo jai dabar reikia užvis labiausiai.
Padrąsinkite ją: „Tu tokia didelė mergaitė, moki pati apsiversti, atsistoti, nueiti ir pasiimti tai, ko tau norisi.”; „Ačiū tau, kad esi mano gyvenime, man smagu matyti, kaip tu augi.”
Įtraukite ją į jūsų pasikeitusią dienotvarkę: „Dukryte, man reikia tavo pagalbos. Paduok, prašau, sauskelnę, aprengsime brolį. Ačiū tau.”; „Gal tu nori stumti vežimėlį?” Ji jausis reikalinga ir labai daug galinti.
Žaiskite su ja. Žaidimas yra tiesiausias kelias į vaiko pasaulį. Per žaidimą galite sužinoti, kaip ji iš tiesų jaučiasi. Žaisdama su ja galite jai pasakyti, kad „labai ją mylite; kad „ji jums yra labai svarbi, vienintelė tokia”; kad „jūsų širdyje ji visada turės ypatingą vietą” ir pan. Jai reikia tai išgirsti, ji nori ir toliau jaustis mylima, matoma.
Juokitės! Juokas yra nuostabus būdas atsikratyti susikaupusių didelių jausmų. Tai tinka tiek jai, tiek jums. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad pasidalintas juokas „gydo”, padeda įveikti fizinį ir/ar emocinį skausmą, mažina stresą ir/ar įtampą.
Jei juokas nepadeda, verkite. Ašaros nuplauna tai, ko nepajėgė išjudinti juokas. Galimybė verkti, išsiverkti saugioje aplinkoje, šalia mylinčio, suprantančio žmogaus yra dar vienas gamtos mums dovanotas būdas atsikratyti didelių jausmų. Jeigu jums kartais kiltų noras išsiverkti, ieškokite kito suaugusio, kuris galėtų išklausyti jus, pabūti su jumis. Mamoms irgi reikia laiko apsiprasti su pasikeitusia situacija, padidėjusiu krūviu ir t.t.
Skirkite dukrytei ypatingo laiko, kai jūs vienu dvi užsiimsite jums tinkančia ir patinkančia veikla. Žinoma, turite įsitikinti, kad bus, kas pasirūpina sūneliu. Toks ypatingas laikas (bent 10-15 minučių per dieną), kai visas jūsų dėmesys sutelktas į būtent šį vaiką, užtikrina saugumo jausmą. Jūsų dukrytės akimis žiūrint tai atrodytų maždaug taip: „Mamytė mane myli, aš jai reikalinga. Brolis yra ne konkurentas, o draugas, su kuriuo aš galėsiu žaisti.” Vėliau, kai sūnus paaugs ir taps savarankišku žmogumi, jam irgi labai reikės tokio ypatingo laiko tik su mama. T.y. ypatingas laikas yra tas laikas, kurį mama/tėtis skiria vienam vaikui, buvimas „prie keturių akių.” Televizorius, kompiuteris, telefonas turi būti išjungti, kad galėtumėte susitelkti ir mėgautis šia trumpa akimirka. Ilgainiui vaikai žino, kad gaus mamos asmeninio dėmesio, tad kitu dienos metu gali palaukti („Dabar negaliu pas tave ateiti, maitinu brolį.”), yra linkę labiau bendradarbiauti. Taip pat tikėtina, kad šlapinimosi į lovą, brolio skriaudimo bus vis mažiau. O ir dalintis tiek mamos dėmesiu, tiek žaislais pasidarys įmanoma.
Rinkitės meilę!