Jūratė klausia:

„Auginu 2 metu mergytę, kuri labai prisirišusi prie tėčio, o mane atstumia tikrąja to žodžio prasme. Auginau ją iki 1,8 metų, šiuo metu jau grįžau į darbą, dukrytę prižiūri auklė arba močiutė. Po darbo grįžtu namo, savaitgalius taip pat leidžiu kartu su šeimyna. Man grįžus vaikas sako „ate“, stumia, nenori prisiglausti. Bėga ir žaidžia tik su tėčiu. Kai būname dviese, tarsi viskas gerai, bet kai yra tėtis, aš nereikalinga. Suprantu, kad su tėčiu smagiau, jis kilnoja, dūksta visaip su ja, aš atsargesnė. Vaikas net ryte prabudęs šaukia tėtį, kad ateitų. Kodėl taip yra? Ar ji jaučia pyktį, jog mama išeina į darbą? Ar tiesiog pasirenka, su kuo jai smagiau? Ši situacija mane skaudina. Ar nereikėtų to priimti asmeniškai, o vaikui praeis šis mamos atstūmimo etapas?“.

Laba diena, Jūrate,

ačiū už klausimus, jų surašėte net penkis. Imsime ir aptarsime juos visus iš eilės. Bet, pirmiausia, noriu pasidžiaugti, jog esate nuostabi mama! Jūsų dukrytė yra palaiminta, kad auga šeimoje, kad turi ir mamą, ir tėtį. Ji auga, mokosi, tyrinėja; kuria savo santykius su artimaisiais; „matuojasi” vaidmenis stebėdama ją supančius žmones. Verta įkvėpti, iškvėpti ir su meile priimti savo sveiką, guvų vaiką. Tikiu, kad yra dienų, kai kasdienės situacijos su dukryte kelia susižavėjimo ir pakylėjimo jausmus. Tačiau dažnai būna, kad, rodos, paprasti dalykai, taigi kas čia tokio, džiaukis, kad…, o skaudina, kyla neteisybės jausmas, pasimetimas, kaltė, kad gal darau kažką blogai…. Būtent pastaruoju atveju mums, mamoms ir tėčiams, reikia palaikymo, padrąsinimo. Kodėl? Todėl, kad tapus mama/tėčiu, prasideda ne tik naujo žmogaus auginimo kelionė, bet ir vidinių atradimų kelionė! Ypač auginant pirmą vaiką tie atradimai gali būti netikėti, sunkūs, gal net slegiantys lyg didžiulis akmuo. Noriu paguosti,- mes visi turime ISTORIJĄ, skirtingą, asmeninę! Tad ir skauda mums dėl skirtingų dalykų.

Jūrate, rašote, kad jūsų dvejų metų amžiaus dukrytė labai prisirišusi prie tėčio, o jus atstumia tikrąja ta žodžio prasme. Pažvelkime į šią situaciją iš vaiko raidos pusės. Nuo gimimo iki dvejų metų žmogaus gyvenime svarbiausias asmuo yra mama. Jūrate, jūs šiuo kritiniu laikotarpiu skyrėte savo laiką ir buvote šalia dukrytės, kad ji susikurtų bazinį pasitikėjimo pasauliu jausmą. Jūsų rūpestis, maistas, čiūčiavimai ir liūliavimai jai buvo nuolatinis patvirtinimas, kad šiame pasaulyje yra saugu. Patapšnokite sau per petį, pripažinkite savo pastangas, pasidžiaukite pati savimi, kad esate jai geriausia mama visame pasaulyje. Esate vienintelė jai, esate jos MAMA!

Sulaukus dvejų žmogus tarsi per slenkstį žengia į naują etapą (truks maždaug iki ketverių metų). Esminis klausimas, į kurį ieškoma atsakymo – ar gerai yra būti savimi? Ir štai šiuo metu svarbiausi žmonės vaikui yra ir mama, ir tėtis. Dauguma tėčių ima lengviau kvėpuoti (mat per pirmus dvejus metus dažnas tėtis išgyvena stiprius menkavertiškumo jausmus būtent dėl to, kad nežino, ką ir kaip su vaiku veikti, kaip prie jo prieiti, kai mama yra nepakeičiama, kai reikia tik jos ir nieko kito) ir pradeda rasti daugiau būdu bendrauti su savo vaiku, lyg nuėmus magišką skraistę atsiveria įspūdingas žaidimų ir kvailionių pasaulis. Nuostabu, kad jūsų vaikui smagu su tėčiu, kad jis ją kilnoja, visaip su ja dūksta. Esate sveika šeima! Tai didelis dalykas ir didžiausia dovana jums visiems trims. Verta tuo pasidžiaugti! Ar jūs, Jūrate, vis dar jai reikalinga? Vienareikšmiškai TAIP! Kiekvieną dieną! Ir kai grįžusi iš darbo bei savaitgaliais jūs visi kaip šeima leidžiate laiką, kuriate savo šeimos istoriją, padedate vaikui kurti savo asmeninę istoriją, laimingo žmogaus istoriją. Vėliau, vaikui gerokai paaugus, pamatysite, kad tai buvo/yra tie kasdienybės perlai, kuriuos norisi vis ir vis „apžiūrinėti”, branginti, smagu prisiminti.

Štai į pirmą jūsų klausimą „kodėl taip yra?”, manau, jau atsakėme. Tai raidos etapas. Ir tikrai, kaip jūs pati rašote, „nereikėtų priimti to asmeniškai”, vaikui augant daug dalykų natūraliai užeina ir praeina. Jūsų dukra jau yra atskiras individas su savo norais, pasirinkimais. Ji jau tikrai žino, „su kuo jai smagiau” ir pan. Jai ir su ja greičiausiai viskas yra gerai.

Šioje vietoje man norėtųsi paklausti jūsų apie jus. Rašote, kad jus skaudina situacija, kai vaikas, kuriam paskyrėte beveik dvejus metus savo brangaus laiko, dėl kurio kėlėtės ir turbūt, esant reikalui, vis dar keliatės naktimis, apie kurį galvojate net kai esate darbe, jus ima ir atstumia. Jūs klausiate, ar gali būti, kad „vaikas jaučia pyktį, jog mama išeina į darbą”? Na tikrai gali būti ir taip. Jūs savo vaiką pažįstate geriausiai! Jūs ir tik jūs su vyru esate savo šeimos ekspertai. Jeigu jums kilo mintis, kad dukrytė jautriai reaguoja į jūsų išėjimą į darbą, tai greičiausiai taip ir yra. Kaip suprantu, šie pokyčiai yra dar visai nauji, vos keli mėnesiai. Yra vaikų, kurie sunkiau priima pokyčius, jiems suaugusių žmonių (mama, tėtis, močiutė, auklė) pagalba susidoroti su stipriai pasikeitusiu gyvenimu labai reikalinga. Verta su meile ir kantrybe priimti tokią jos jausmų raišką, jai reikia laiko persidėlioti naują dienos ritmą, jai tikrai ilgu visą dieną jūsų laukti.

O kaip dėl išėjimo į darbą jaučiatės jūs? Ar turėjote laiko pati viduje pasiruošti, jog turėsite kažkam kitam palikti savo mylimą vaiką? Ar pasitikite žmogumi, kuriam ją paliekate? Jeigu pati jaučiatės tarsi įmesta į šaltą vandenį, jeigu jūs abejojate žmogumi, prižiūrinčiu jūsų vaiką tuo metu, kai esate darbe, jūsų vaikas tą labai jaučia, jai gali kilti įtampa, jai baisu… Tad gali būti, kad ji paguodos daugiau ieško pas tėtį, kuris šiuo metu, tikėtina, jaučiasi ramesnis ir ją savo ramybe nuramina. Beje, dar vienas klausimas jums: kada jūsų dukrytė ėmė jus stumti nuo savęs? Tik dabar? Ar jau nuo mažų dienų ji labiau mėgo būti su tėčiu? Kaip ten bebūtų, tik suaugęs žmogus, šiuo atveju jūs, Jūrate, santykyje su vaiku galite imtis iniciatyvos, kad santykis pasikeistų. Kad ir kaip banaliai beskambėtų, meilės pripildytas ryšys su vaiku yra kelias į sėkmę, į jausmą, kad esu pakankamai gera mama, kad darau geriausia, ką tuo metu galiu daryti.

Kaip Salomėjos Nėries eilėse, ne žodžiais, bet darbais Tėvynę mylim, taip ir su vaikais, meilę jie jaučia iš mažų dalykų, kai gauna nedalomo dėmesio, kai juos priima su visais jų jausmais, kai šalia mamos jie gali būti visokie.

Taigi, Jūrate, linkiu ramybės visų pirma jums. Pasirūpinkite, kad jūsų pačios MEILĖS taurė būtų pilna. Ir kai jau turėsite, ką duoti, dalinkite meilę savo artimiesiems: pozityvus DĖMESYS=MEILĖ. Grįžusi po darbo namo garsiai pasidalinkite savo jausmu: Mažute, kaip aš tavęs pasiilgau, man labai reikia tavo apkabinimo, jau labai laukiau tos akimirkos, kai galėsiu tave pamatyti! Arba: O, matau, jūs su tėčiu smagiai leidžiate laiką. Mūsų tėtis pats geriausias. Labai jus abu myliu, esate man patys brangiausi žmonės. Ar, pavyzdžiui: Labai skubėjau pas jus grįžti. Nekantrauju sužinoti, kokia buvo jūsų diena. Ir dar: Gal iki vakarienės sužaiskime pirštukų žaidimą (dauguma vaikų sunkiai atsisakytų tokio pasiūlymo!)? Kurio norėtum: apie siūlų kamuoliuką ar apie pjūklelį? Ir pan.

Meilė visa gydo! Rinkitės meilę.

Vilma Petrikienė